Commission Recommendation (EU) 2025/1710 · Lietuvių
Tai yra neoficiali teksto versija. Oficialią versiją galima rasti EUR-Lex.
Bazinis modulis. Gairės
1.
Tolesniuose skirsniuose pateiktomis gairėmis siekiama palengvinti informacijos apie tvarumą atskleidimo reikalavimų, nustatytų Komisijos rekomendacijos dėl mažųjų ir vidutinių įmonių savanoriško tvarumo atskaitomybės standarto I priedo 21–43 straipsniuose, taikymą.
Toliau pateikiamos gairės sudaro tik dalį ekosistemos, kuri taip pat galėtų apimti papildomas pagalbines gaires, kurias parengtų EFRAG, papildomas skaitmenines priemones ir pagalbines įgyvendinimo priemones (susijusias su švietimo veikla, suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu), kurios padėtų geriau suprasti kai kuriuos gairių techninius elementus.
Teikdama informaciją apie įmonės teisinę formą pagal nacionalinės teisės aktus, kaip numatyta 24 straipsnio e punkto i papunktyje, įmonė gali pasirinkti vieną iš šių įmonių struktūrų:
Teikiant informaciją apie įmonės NACE kodą (-us) pagal 24 straipsnio e punkto ii papunktį, NACE (Nomenclature statistique des Activités économiques dans la Communauté Européenne) kodai yra Europos Sąjungoje naudojami ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriai. Jie sudaro standartizuotą sistemą, pagal kurią ekonominė veikla skirstoma į sektorius, taip sudarant sąlygas palyginamumui ir bendram supratimui įvairiose ES šalyse.
NACE kodą sudaro skaitmenys nuo 2 iki 5, priklausomai nuo specifiškumo lygio, kuriuo nurodoma ekonominės veiklos rūšis. NACE kodų sąrašas paskelbtas šiame dokumente: Reglamente (ES) 2023/137.
Lygis
Identifikatorius
Aprašymas
1
Sekcija
Sekcijos žymimos abėcėlės raide ir jose apibrėžiama 21 bendroji ekonomikos sritis, pavyzdžiui, žemės ūkis, apdirbamoji gamyba ar prekyba.
2
Skyrius
Skyrius žymimas dviženkliu skaitiniu kodu ir nurodo konkretų bendrosios ekonomikos srities sektorių. Iš viso yra 88 skyriai.
3
Grupė
Grupė žymima triženkliu skaitiniu kodu (taip pat atsižvelgiant į du skyriaus skaitmenis) ir nurodo konkrečią sektoriaus sritį. Yra apie 270 grupių.
4
Klasė
Klasė žymima keturženkliu skaitiniu kodu (atsižvelgiant į skyriaus ir grupės skaitmenis) ir nurodo konkrečią grupei priskirtą veiklos rūšį. Yra apie 450 klasių.
Teikiant informaciją apie darbuotojų skaičių pagal 24 straipsnio e punkto v papunktį, etato ekvivalentas yra darbo visą darbo laiką vietų skaičius įmonėje. Jis gali būti apskaičiuojamas suplanuotas darbuotojo darbo valandas (bendrą faktinį per savaitę dirbtų valandų skaičių) padalijant iš darbdavio nustatytų darbo visą darbo laiką savaitės valandų (bendro visą darbo laiką dirbančių darbuotojų valandų skaičiaus). Pavyzdžiui, darbuotojui, kuris dirba 25 valandas per savaitę įmonėje, kurioje darbo visą darbo laiką savaitė yra 40 valandų, tenka 0,625 etato ekvivalentas (t. y. 25 iš 40 valandų).
Darbuotojų skaičius – bendras įmonės pasamdytų darbuotojų skaičius ataskaitinio laikotarpio pabaigoje arba vidutinis jų skaičius per ataskaitinį laikotarpį.
Teikdama informaciją apie šalį, kurioje vykdoma pagrindinė veikla, ir svarbaus turto vietą pagal 24 straipsnio e punkto vi ir vii papunkčius, įmonė šią informaciją apie kiekvieną savo veiklos vietą turi atskleisti naudodama šią lentelę:
Manoma, kad įmonės geografinė vieta bus vertingas duomenų vienetas suinteresuotiesiems subjektams vertinant su MVĮ sietiną riziką ir galimybes, visų pirma kiek tai susiję su tvarumo klausimais, susijusiais su prisitaikymu prie klimato kaitos, vandeniu, ekosistemomis ir biologine įvairove.
Geografinė vieta pateikiama atskirų vienetų arba daugiakampio erdviniais taškais, kuriais apibrėžiamos didesnės, mažiau į vienetą panašios veiklos vietos, pvz., ūkio, kasyklos ar įrenginio, ribos. Įmonė taip pat gali pateikti taškų grupę, kad būtų galima lengvai nustatyti atitinkamą teritoriją. Erdviniai taškai nurodomi kaip koordinatės, pateikiant penkis ženklus po kablelio (pvz., 0° 00′ 0,036′′).
Atskleisdama nuosavų, nuomojamų ar valdomų veiklos vietų geografinę vietą, įmonė turi įtraukti veiklos vietų koordinates į 73 straipsnyje pateiktą lentelę. Tam, kad nustatytų savo nuosavų, nuomojamų ar valdomų veiklos vietų koordinates, įmonė gali naudoti žiniatinklio kartografavimo priemones. Įmonė taip pat gali naudoti bet kokias tinkamas programinės įrangos priemones ar platformas, kad galėtų papildomai nustatyti didesnių veiklos vietų perimetrą arba plotą.
Kalbant apie 25 straipsnį, su tvarumu susijęs sertifikavimas gali apimti ES, nacionalinės ar tarptautinės ženklinimo sistemos registruotus ekologinius ženklus, atitinkančius pagrindinę MVĮ veiklos rūšį. Pavyzdžiui, ES ekologinis ženklas taikomas konkretiems gaminiams, kaip antai tekstilei ir avalynei, dangoms (pvz., medinėms grindų dangoms), valymo ir asmens higienos priemonėms, elektroninei įrangai ar baldams. Daugiau informacijos įmonė gali rasti skirsniuose ES ekologiniu ženklu pažymėtų gaminių grupės ir Gaminių katalogas.
finansines investicijas į 2023 m. rugsėjo 29 d. Tarybos rekomendacijoje nurodytą socialinės ekonomikos subjektų kapitalą ar turtą (išskyrus dovanas ir įnašus) ir
Gairės dėl savos darbo jėgos, vertės grandinės darbuotojų, paveikiamų bendruomenių ir vartotojų bei galutinių naudotojų
16.
Norėdami suprasti tvarumo klausimus, susijusius su socialiniais aspektais ir žmogaus teisėmis, žr. B priedą, kuriame pateikiamas galimų tvarumo klausimų sąrašas. Šis sąrašas galėtų padėti nustatyti, ar politika, praktika ar būsimomis iniciatyvomis siekiama visapusiškai spręsti neigiamo poveikio žmogaus teisėms problemą, arba jos taikomos tik tam tikroms paveikiamų suinteresuotųjų subjektų grupėms (pavyzdžiui, pradinės grandies vertės grandinės darbuotojams). Atskleisdamos šią informaciją, įmonės taip pat gali atskleisti, ar jos taiko su žmogaus teisėmis susijusių skundų nagrinėjimo procesą.
Energija ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis
Poveikis klimatui: energijos naudojimas ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis
17.
Pagal 29 ir 30 straipsnius, įmonė praneša apie savo poveikį klimatui, pateikdama informaciją apie energijos naudojimą ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Šios gairės dėl B3 atskleistinos informacijos skilties nėra papildomas duomenų vienetas, kuriuo papildoma atskleistina informacija, aprašyta 29 straipsnyje (dėl energijos suvartojimo) ir 30 straipsnyje (dėl išmetamo ŠESD kiekio), o veikiau tai bendro tikslo pakartojimas ir su bazinio modulio B3 skiltimi susijusio konteksto pateikimas.
Su klimatu susijusį poveikį didele dalimi lemia energijos suvartojimas. Taigi svarbu atskleisti ir suvartojamos energijos kiekį, ir jos rūšį, pvz., ar tai iškastinis kuras, kaip antai anglys, nafta ir dujos, ar atsinaujinančiųjų išteklių energija, ir suvartojamos energijos rūšių derinį. Informacijos apie energiją atskleidimo pavyzdžiai – bendras energijos suvartojimas, išskaidytas į iškastinį kurą ir elektros energiją. Gali būti pateikiami kitaip išskaidyti duomenys, pvz., perkamos arba iš atsinaujinančiųjų išteklių energijos pasigamintos elektros energijos suvartojimas. Toliau pateikiamas 29 straipsnyje reikalaujamos informacijos pavyzdys.
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas (MWh)
Neatsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas (MWh)
Bendras energijos suvartojimas 202(x) (MWh)
Elektros energija (iš sąskaitų už komunalines paslaugas)
Jeigu įmonė perka iškastinį kurą (pvz., gamtines dujas, naftą) arba degalus iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (pvz., biodegalus, kaip antai biodyzeliną ir bioetanolį) elektros energijai, šilumai ar vėsumai pasigaminti savo reikmėms, ji turi vengti dvigubo skaičiavimo. Taigi įmonė perkamų degalų energinę vertę apskaito tik kaip degalų sąnaudas, tačiau ji dar kartą neapskaito ir nenurodo savo elektros energijos ir šilumos, pagamintų iš tų degalų, suvartojimo. Jei elektros energija gaminama iš atsinaujinančiųjų išteklių energijos, pavyzdžiui, saulės ar vėjo, ir kai degalų naudoti nereikia, įmonė pasigamintos ir suvartotos elektros energijos kiekį apskaito kaip elektros energijos suvartojimą.
Įmonė neturi iš suvartotos energijos atimti pagamintos energijos, net jei veiklos vietoje pagaminta energija parduodama trečiajai šaliai ir yra jos naudojama. Įmonė turi taip pat vengti dvigubo degalų sąnaudų skaičiavimo, kai atskleidžia pasigamintos energijos suvartojimą. Jei įmonė gamina elektros energiją iš neatsinaujinančiųjų arba iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių ir pasigamintą elektros energiją suvartoja pati, suvartota energija turi būti skaičiuojama tik vieną kartą kaip degalų sąnaudos. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimo dalį galima apskaičiuoti remiantis kilmės garantijomis, atsinaujinančiųjų išteklių energijos sertifikatais arba elektros energijos sudėtimi, nurodyta elektros energijos sąskaitoje. Elektros energijos sąskaitoje gali būti nurodyti suvartotos elektros energijos vienetai ir patiektos elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių energijos procentinė dalis; tai gali atrodyti taip, kaip pavaizduota toliau pateiktoje diagramoje.
Rengdama informaciją apie energijos suvartojimą, kurios reikalaujama pagal 29 straipsnį, įmonė neturi įtraukti pradinių žaliavų ir degalų, kurie nėra deginami energijos tikslais. Įmonė, kuri degalus suvartoja kaip pradines žaliavas, gali informaciją apie šį suvartojimą atskleisti atskirai nuo reikalaujamos atskleisti informacijos.
Įmonės turi pranešti apie savo energijos suvartojimą, išreikštą galutine energija, t. y. įmonei patiektos energijos kiekį, pavyzdžiui, perkamos elektros energijos iš komunalinių garų, gautų iš netoliese esančios gamyklos, arba degalinėse įsigyto dyzelino, megavatvalandėmis (MWh). Teikiant duomenis apie elektros energiją aiškiai nurodoma šiluma, garas ir vėsuma. Degalai apima visus sudegintus produktus, pvz., dujas, gamtines dujas, biomasę ir kt.
29 straipsnyje kaip pasirinktas energijos suvartojimo matavimo vienetas nurodyta MWh. Jei naudojami degalai ar biomasė, duomenis, išreikštus kitais vienetais, pvz., energine verte (pvz., kJ, Btu), tūriu (pvz., litrais, m3) arba mase (pvz., metrinėmis tonomis, mažosiomis tonomis), būtina konvertuoti į MWh.
Kai degalų sąnaudos matuojamos pagal masę (pvz., medienos, anglių), įmonė turėtų:
(a)
gauti degalų apatinio šilumingumo vertę (pvz., kJ metrinei tonai, TJ/Gg) (tai gali būti tipiška vertė, paskelbta patikimų šaltinių, pvz., IPCC, arba gali būti pateikta tiekėjo arba nustatyta įmonės viduje);
Išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis
26.
Kalbant apie bendrąjį išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, susidarantį dėl įmonės veiklos, 30 straipsnyje nustatytas reikalavimas grindžiamas ŠESD protokolo, kuris yra pagrindinis išmetamo ŠESD kiekio apskaitos standartas, apibrėžtimis ir taisyklėmis. Pagal 30 straipsnį, įmonės turi pranešti apie savo išmestus 1 ir 2 lygių ŠESD kiekius. Išmestas 1 lygio ŠESD kiekis apima tiesiogiai iš nuosavų arba kontroliuojamų šaltinių išmetamą kiekį. Išmestas 2 lygio ŠESD kiekis yra netiesiogiai išmetamas ŠESD kiekis, susidarantis dėl ataskaitą teikiančios įmonės veiklos (vartojant energiją), tačiau iš kitai įmonei priklausančių arba jos kontroliuojamų šaltinių. Tolesniuose skirsniuose pateikiama daugiau gairių, kaip apskaičiuoti išmestus 1 ir 2 lygių ŠESD kiekius.
ŠESD protokolas yra pasaulinis išmetamo ŠESD kiekio matavimo, ataskaitų teikimo ir valdymo standartas, kuriuo užtikrinamas nuoseklumas ir skaidrumas. Organizacijų standartas apima gaires dėl išmestų 1, 2 ir 3 lygių ŠESD kiekių, skirtas įmonėms ir kitoms organizacijoms (NVO, valdžios sektoriui ir kt.).
Teikiant ataskaitas apie išmetamą ŠESD kiekį, svarbu nustatyti tinkamas ribas, siekiant užtikrinti, kad ŠESD apskaita būtų teisinga, ir išvengti išmetamo ŠESD kiekio dvigubo skaičiavimo. ŠESD protokole apibrėžiamos dvi pagrindinės ribos – organizacijos arba veiklos ribos.
(a)
Organizacijos ribos: ŠESD protokole tai apibrėžiama kaip ribos, pagal kurias, priklausomai nuo taikomo konsolidavimo metodo, nustatoma ataskaitą teikiančiai įmonei priklausanti arba jos kontroliuojama veikla. Yra du išmetamo teršalų kiekio konsolidavimo metodai – nuosavos veiklos arba kontroliuojamos veiklos metodas. Įmonė rinksis tą metodą, kuris atitinka jos aplinkybes;
nuosavo kapitalo dalies metodas yra susijęs su vykdant veiklą išmetamo ŠESD kiekio apskaita pagal vykdant veiklą įmonei priklausančias nuosavybės dalis;
taikydama kontroliuojamos veiklos metodą, įmonė apskaitoje registruoja ŠESD kiekį, išmetamą vykdant veiklą, kurią ji vykdo taikydama finansų arba veiklos kontrolę. Įmonės, naudodamos šį metodą, taikys veiklos kontrolės arba finansų kontrolės kriterijus savo išmetamam ŠESD kiekiui konsoliduoti ir užfiksuoti ataskaitoje:
(i)
finansų kontrolė reiškia, kad įmonė vykdo veiklos finansų kontrolę, jei ji gali vadovauti tos veiklos finansų ir veiklos politikai, kad gautų ekonominės naudos iš savo veiklos.
veiklos kontrolė reiškia, kad įmonė vykdo veiklos kontrolę, jei ji arba viena iš jos patronuojamųjų įmonių turi visus įgaliojimus nustatyti ir įgyvendinti savo veiklos politiką;
veiklos riba: ŠESD protokole ji apibrėžiamas kaip ribos, pagal kurias nustatomas tiesiogiai ir netiesiogiai išmetamas ŠESD kiekis, susijęs su ataskaitas teikiančiai įmonei priklausančia arba jos kontroliuojama veikla. Šis vertinimas suteikia įmonei galimybę nustatyti, dėl kurių operacijų ir šaltinių tiesiogiai (1 lygis) ir netiesiogiai (2 ir 3 lygiai) išmetami teršalai, ir nuspręsti, kurį vykdant jos veiklą netiesiogiai išmetamą ŠESD kiekį įtraukti.
Svarstant ribas reikia laikytis pirmiau išdėstytų principų (nuoseklumo laikui bėgant, jų dokumentavimo skaidrumo ir išsamumo), kaip parodyta diagramoje toliau (1).
ŠESD protokole taip pat pateikiamos gairės ir veiksmai, kurių reikia imtis siekiant nustatyti, apskaičiuoti ir sekti išmetamą ŠESD kiekį, kaip parodyta diagramoje toliau (2).
Privačiosiomis ir viešosiomis iniciatyvomis sukurtos įvairios priemonės, kuriomis siekiama padėti įmonėms tvarkyti savo išmetamo ŠESD kiekio apskaitą ir palengvinti su jos rengimu susijusius iššūkius. EFRAG savo svetainėje pateikia kelias siūlomas ŠESD skaičiuokles.
Gairės dėl išmesto 1 lygio ŠESD kiekio ir dėl išmesto 2 lygio ŠESD kiekio, apskaičiuojamo pagal vietos metodą
34.
Tipiškas išmestas 1 lygio ŠESD kiekis apima išmetamą CO2 (taip pat CH4 ir N2O) kiekį, siejamą su kuro deginimu (pvz., katiluose, krosnyse, transporto priemonėse ir kt.), ir nevaldomuosius išmetamuosius teršalus, susidarančius kondicionuojant orą ir vykdant pramoninius procesus.
Pagal vieta grindžiamą metodą apskaičiuojamas išmestas 2 lygio ŠESD kiekis apima ataskaitą teikiančios įmonės į(si)gytos ir suvartotos elektros energijos, šilumos, garo ir vėsumos kiekį. Jis atspindi vidutinį tinklų, kuriuose suvartojama energija, taršos intensyvumą ir jam daugiausia naudojami tinklo išmetamųjų teršalų faktoriaus vidurkio duomenys. Įprasti išmesto 2 lygio ŠESD kiekio šaltiniai yra susiję su bet kokia įranga, kuri vartoja elektros energiją (elektros varikliai, šviestuvai, pastatai ir kt.), šilumą (šildymas pramoniniuose procesuose, pastatuose ir kt.), garą (pramoniniai procesai) ir vėsumą (pramoniniai procesai, pastatai ir kt.).
Išmetamas ŠESD kiekis gali būti nustatomas keliais būdais, įskaitant skaičiavimo metodą, matavimą arba matavimo ir skaičiavimų derinį. Vienas bendras metodas grindžiamas skaičiavimu naudojant išmetamųjų teršalų faktorius (ITF), kurie gali apimti ŠESD visuotinio atšilimo potencialą (VAP). Taip pat galima atlikti tiesioginį matavimą naudojant jutiklius (srauto ir koncentracijos). Toliau esančioje lentelėje apibendrinti dažniausiai taikomi metodai.
ŠESD vertinimo metodas
Paaiškinimas
Reikiami duomenys
Matavimas
Tiesiogiai išmatuoti dujų kiekiai dauginami iš jų atitinkamo visuotinio atšilimo potencialo.
Tiesiogiai išmestas dujų kiekis, nustatytas remiantis dujų matavimais (srautas, koncentracija, tūris)
Dujų visuotinio atšilimo potencialas (VAP)
Apskaičiavimas
Veiklos duomenys dauginami iš išmetamųjų teršalų faktoriaus (ITF), į kurį įtrauktas visuotinio atšilimo potencialas (VAP)
veiklos duomenys, kurie paprastai atitinka sunaudoto kuro kiekį. Jis gali būti išreiškiamas energijos vienetais (pvz., MWh), tūriu (pvz., m3 arba l) arba mase (pvz., tonomis arba kg). Įmonė gali juos gauti peržiūrėdama degalų pirkimo kvitus arba komunalinių paslaugų sąskaitas;
visuotinio atšilimo potencialas, pagal kurį kiekybiškai įvertinamas atitinkamų ŠESD poveikis klimatui, palyginti su lygiaverčiu anglies dioksido vienetu, ir
išmetamųjų teršalų faktoriai (ITF), kuriais kiekybiškai įvertinama, kiek ŠESD išmetama vienam veiklos vienetui. Nustatant išmetamųjų teršalų faktorius dažnai atsižvelgiama į ŠESD VAP – tokiu atveju įmonei į šį pastarąjį rodiklį atsižvelgti nereikia.
Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinami šaltiniai (ne visi), pagal kuriuos įmonės gali lengvai nustatyti išmetamųjų teršalų faktorius (ITF) ir visuotinio atšilimo potencialą (VAP). Įmonės taip pat gali naudotis autoritetingais nacionaliniais šaltiniais, kurie, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti labiau tinkami.
Išmetamųjų teršalų faktoriai (ITF)
ADEME – Base Empreinte®
IPCC – išmetamųjų teršalų faktorių duomenų bazė
IPCC – gairės dėl nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos
Išduodančiųjų įstaigų asociacija (AIB) – liekamojo derinio tinklo išmetamųjų teršalų faktoriai
JRC – elektros energijos suvartojimo istorinis išmetamo ŠESD kiekio faktorius
TEA – metiniai išmetamo ŠESD kiekio faktoriai pasaulio šalyse gaminant elektros energiją ir šilumą (mokamas duomenų rinkinys)
Įmonės taip pat gali rasti daugiau gairių ir priemonių, kokių veiksmų imtis ir kaip teikti ataskaitas apie jų išmetamą ŠESD kiekį ir poveikį klimatui, apsilankydamos MVĮ skirto klimato srities klausimų centro svetainėje.
Išmesto 1 lygio ŠESD kiekio apskaičiavimo pavyzdys
40.
Įmonė A pramoniniame katile degina mazutą Nr. 4. Finansinės apskaitos tikslais ji stebi savo sąnaudas, o ŠESD apskaitos tikslais – tūrį (m3), remdamasi savo degalų kvitais. Remdamasi kvitais, ji nustato per metus įsigyto mazuto tūrį ir pirmąją kalendorinę metų dieną užfiksuoja mazuto atsargas. 2023 m. ji įsigijo 100 m3 mazuto. Remiantis jos įrašais, 2023 m. sausio 1 d. jos rezervuaruose buvo 2,5 m3, o 2024 m. sausio 1 d. – 1 m3. Taigi, ji nustato (pagal pirkimo dokumentus ir matuodama atsargas), kad 2023 m. suvartojo 101,5 m3 mazuto.
Remdamasi IPCC išmetamųjų teršalų faktorių sąrašu (2.3 lentelė, p. 2.18), ji apskaičiavo, kad išmetamųjų teršalų faktorius yra lygių dyzelino ir likutinės alyvos dalių mišinys – 75,75 t CO2/TJ, o remdamasi paskelbtais energetikos statistiniais duomenimis nustatė, kad jos degalų apatinis šilumingumas yra 0,03921 TJ/m3. Atsižvelgiant į tai, kad CO2 VAP yra lygus vienetui, šio konkretaus 1 lygio šaltinio išmetamas CO2 kiekis yra:101,5 m3 * 0,03921 TJ/m3 * 75,75 t CO2/TJ * 1 = 301,5 t CO2
Siekiant išsamumo šiame pavyzdyje, taip pat apskaičiuojamas išmetamas CH4 ir N2O kiekis. Patikrinus IPCC išmetamųjų teršalų faktorių sąrašą matyti, kad jie atitinkamai yra 3 kg CH4/TJ ir 0,6 kg N2O/TJ, taigi išmetamas ŠESD kiekis yra:išmetamas CH4 kiekis = 101,5 m3 * 0,03921 TJ/m3 * 3 kg CO2/TJ * 29,8 = 0,36 t CO2eišmetamas N2O kiekis = 101,5 m3 * 0,03921 TJ/m3 * 0,6 kg CO2/TJ * 273 = 0,65 t CO2e
Kaip minėta, dėl išmetamo CH4 ir N2O kiekio prie 301,5 t CO2 vertės prisideda maždaug 1 t CO2e, t. y. maždaug 0,3 % viso kiekio. Tai būtų galima laikyti priimtina pranešimo paklaida, todėl nebūtina buvo jos apskaičiuoti ir apie ją pranešti. CH4 ir N2O visuotinio atšilimo potencialai nustatyti remiantis IPCC šeštosios vertinimo ataskaitos 7SM skyriumi.
Išmesto 2 lygio ŠESD kiekio apskaičiavimo pavyzdys
44.
Įmonė A užima 2 000 m2 biurų pastatą Paryžiuje ir moka už elektros energiją, suvartotą centriniam šildymui ir vėsinimui, apšvietimui, kompiuteriams ir kitai elektros įrangai, pvz., prietaisams. Pagal sąskaitas už komunalines paslaugas ji apskaičiavo, kad 2022 m. pastate suvartota 282 MWh elektros energijos. Taikydama 2022 m. Prancūzijos 73 g CO2e/kWh išmetamųjų teršalų faktorių, ji apskaičiavo, kad dėl jos pastate suvartojamos elektros energijos išmestas 2 lygio ŠESD kiekis yra toks:
Įmonės taip pat gali pageidauti savo 2 lygio duomenis pateikti apskaičiuotus pagal rinka grindžiamą metodą. Pagal rinka grindžiamą metodą apskaičiuojamo išmesto 2 lygio ŠESD kiekio išmetamųjų teršalų faktoriai atspindi įmonės ir jos energijos tiekėjų sutartinius susitarimus. Pagal rinka grindžiamą metodą apskaičiuojamus išmetamųjų teršalų faktorius gali pateikti jų elektros energijos arba šilumos tiekėjai, taip pat jie gali patys pirkti energijos priskyrimo sertifikatus ar elektros energijos pirkimo sutartis (EEPS) arba naudoti liekamojo derinio išmetamųjų teršalų faktorius (AIB, 2024 m.).
Gairės dėl to, kurios įmonės turi pranešti apie taršą ir apie kokius teršalus įmonės turi pranešti
46.
32 straipsnyje nustatyta, kad įmonė turi atskleisti savo veiklos metu į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamus teršalus, jei tokią informaciją jau reikalaujama pateikti pagal teisės aktus kompetentingoms institucijoms arba pagal aplinkosaugos vadybos sistemą. Tai reiškia, kad įmonė pirmiausia įvertins, ar ji jau teikia tokią informaciją – vykdydama teisinį reikalavimą arba savanoriškai. Jei įmonė jau teikia informaciją apie išmetamus teršalus (arba yra teisiškai įpareigota tai daryti), ji pateikia tolesnę informaciją apie tokius išmetamuosius teršalus pagal 32 straipsnio reikalavimus. Tačiau, jei įmonė tokios informacijos dar neteikia (ir nėra teisiškai įpareigota tai daryti), reikalaujama tiesiog šį faktą nurodyti.
Apskritai numatoma, kad šis reikalavimas bus taikomas įmonėms, kurios yra pramoninių įrenginių arba intensyviosios gyvulininkystės ūkių, kuriems taikoma Pramoninių ir gyvulininkystės išmetamų teršalų direktyva (PITD 2.0 – Direktyva (ES) 2024/1785), kuria iš dalies keičiama Pramoninių išmetamų teršalų direktyva (PITD – Direktyva 2010/75/ES), operatoriai. PITD 2.0 taikoma maždaug 75 000 įrenginių Europoje ir apima tokią veiklą kaip kuro deginimas katiluose, kurių vardinė galia yra didesnė kaip 50 MW, liejimas metalo liejyklose, spalvotųjų metalų apdorojimas, kalkių gamyba, keramikos gaminių gamyba degimo būdu, augalų apsaugos produktų ar biocidų gamyba, bet kurių mišrių veislių kiaulių ar naminių paukščių auginimas auginant 380 sutartinių ūkinių gyvūnų ar daugiau, odų rauginimas, skerdyklos ir kt. Šiais atvejais įrenginys jau privalo kompetentingai institucijai pranešti apie į orą, vandenį ir dirvožemį išleidžiamus teršalus, o duomenys viešai skelbiami Pramoninių išmetamųjų teršalų portalo reglamentu (PITP reglamentas – Reglamentas 2024/1244/ES) sukurtame portale, kuriuo pakeičiamas Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registras (EIPTR – Reglamentas 166/2006/EB). Įmonės, kurios vykdo veiklą daugiau nei viename įrenginyje, neprivalo teikti savo konsoliduoto visos įmonės išmetamo ŠESD kiekio ataskaitų pagal EIPTR reglamentą, nes jos teikia ataskaitas tik įrenginių lygmeniu. Pagal šį standartą reikalaujama pranešti apie bendrą visų įrenginių teršalų kiekį. Panašiai, įmonės, kurios turi nuosavą įrenginį, bet veiklos jame nevykdo, neprivalo teikti ataskaitų į EIPTR, tačiau tikimasi, kad jos atspindės nuosavo įrenginio išmetamą teršalų kiekį savo tvarumo ataskaitoje.
Panašiai yra, jei nustatoma, kad įmonė turi stebėti EIPTR išvardytus teršalus ir apie juos pranešti pagal aplinkosaugos vadybos sistemą, pavyzdžiui, aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą (EMAS) arba ISO 14001 sertifikavimo sistemą. Tai iš esmės svarbūs aspektai, kuriuos įmonė turi įtraukti į savo tvarumo ataskaitą.
Jei įmonė turi tik vieną įrenginį arba vykdo veiklą tik viename įrenginyje ir jei jos taršos duomenys jau yra viešai prieinami, įmonė gali tokios informacijos dar kartą neteikti, o padaryti nuorodą į dokumentą, kuriame ji pateikiama. Panašiai, jei įmonė skelbia visos organizacijos ataskaitą, pavyzdžiui, EMAS ataskaitą, į kurią įtraukti taršos duomenys, ji gali ją įtraukti į tvarumo ataskaitą pateikdama nuorodą.
Kad įmonė tvarumo ataskaitoje galėtų pateikti informaciją apie teršalus, ji kartu su tinkamu masės vienetu (pvz., t arba kg), išreikštu į orą, vandenį ir dirvožemį išmestu kiekiu turėtų nurodyti teršalo, apie kurį pranešamą, rūšį.
Toliau pateikiamas pavyzdys, kaip įmonės gali pateikti informaciją apie į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamus teršalus, suskirstytus pagal teršalų rūšis.
Kalbant apie teršalų rūšis, į kurias reikia atsižvelgti teikiant ataskaitas pagal 32 straipsnį, įmonė gali nurodyti toliau išvardytus pagrindinius teršalus, kuriems šiuo metu taikoma ES teisė. Vis dėlto kiekviena įmonė turi atsižvelgti į konkrečius teršalus, kuriems taikomi jos atitinkamos jurisdikcijos teisės aktai.
Pagrindinių į orą išmetamų teršalų pavyzdžiai (Direktyva (ES) 2024/299; Reglamentas (ES) 2024/1244; Air pollution from key sectors, Europos Komisija, 2024; Sources and emissions of air pollutants in Europe, Europos aplinkos agentūra, 2022): sieros oksidai (SOx / SO2, pvz., iš energijos gamybos ir šildymo apdirbamosios pramonės sektoriuje), azoto oksidai (NOx / NO2, pvz., iš transporto), lakieji organiniai junginiai, išskyrus metaną, (NMLOJ, pvz., iš žemės ūkio veiklos), anglies monoksidas (CO, pvz., iš iškastinio kuro deginimo), amoniakas (NH3, pvz., iš mėšlo skleidimo ir saugojimo), kietosios dalelės (KD10, pvz., iš degimo apdirbamosios pramonės sektoriuje, transporto, žemės ūkio veiklos), sunkieji metalai (Cd, Hg, Pb, As, Cr, Cu, Ni, Zn), POT (bendras PAA, HCB, PCB, dioksinų / furanų kiekis), ozono sluoksnį ardančios medžiagos (OAM) (chlorfluorangliavandeniliai (CFC), hidrochlorfluorangliavandeniliai (HCFC), halonai), juodoji anglis (pvz., iš energijos suvartojimo) ir kt.
Pagrindiniai oro teršalų išmetimo šaltiniai privačiajame sektoriuje (kurie taip pat daro didelį poveikį visai vertės grandinei) yra, be kita ko, šie: a) elektros energijos gamyba deginant iškastinį kurą ar biomasę (gali būti vykdoma išorėje, paskirstyta per nacionalinį tinklą, vėliau suvartojama visos vertės grandinės veikloje); b) tiesioginis stacionarus iškastinio kuro ar biomasės deginimas įmonės veikloje ar pramoniniuose procesuose arba eksploatuojant stacionarias mašinas ar vykdant kitą veiklą, kuriai vykdyti reikia deginti kurą; c) transportas (krovinių, kelių, geležinkelių, laivyba ir aviacija, visureigės transporto priemonės, pvz., naudojamos žemės ūkyje ar statyboje); d) pramoniniai procesai (visi kiti išmetamieji teršalai, kurie susidaro ne deginant kurą, o vykstant pramoniniams procesams); e) žemės ūkis (gyvulininkystė ir mėšlo tvarkymas, pasėlių auginimas, pvz., pasėlių likučių deginimas, mėšlo ir trąšų skleidimas); f) atliekų šalinimas (pvz., šalinimas sąvartynuose, deginimas įrenginiuose arba atvirasis deginimas ar kompostavimas).
Toliau pateikiamas įmonės į orą išmetamų teršalų apskaitos rengimo ir atitinkamų oro teršalų kiekio apskaičiavimo paprastos metodikos pavyzdys. Šią metodiką sudaro toliau išvardyti etapai; išskyrus vertės grandinės apibūdinimą pagal SMVĮ standartą, pagal šį atskleidimo reikalavimą reikalaujama informacija turi būti teikiama ataskaitą teikiančios įmonės lygmeniu: 1) nustatyti išmetamųjų teršalų šaltinius vertės grandinėje, 2) nustatyti išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo metodikas, 3) rinkti veiklos duomenis, 4) nustatyti išmetamųjų teršalų faktorius ir 5) kiekybiškai įvertinti išmetamųjų teršalų kiekį. Gairėse pateikiami taršos šaltinių aprašymai pagal informacijos apie pagrindinių oro teršalų išmetimą apskaičiavimo metodikas (lentelė toliau). (3)
Toliau pateikiamas išmetamo oro teršalų kiekio apskaičiavimo metodo pavyzdys taikant pirmiau aprašytą apdirbamosios gamybos sektoriui skirtą metodą. Nagrinėjamame pavyzdyje Mp – tai medžiagos M kiekis, sunaudotas (arba pagamintas) įmonės vertės grandinėje taikant procesą p (tonomis, litrais); ITFk,p – proceso p (g vieneto gamybos-1) teršalo k išmetamųjų teršalų faktorius; Išmestas kiekisk,p – proceso p (g) išmetamas konkretaus teršalo k kiekis.Išmestas kiekisk,p = Mp * ITFk,p
Pavyzdžiui, vidutinio dydžio šokolado gamintojas, 2022 m. pagaminęs 1 750 tonų šokolado, apskaičiuodamas savo išmetamą NMLOJ kiekį taikytų numatytąjį išmetamųjų teršalų faktorių 2, o tai reikštų, kad skaičiavimas būtų toks: 1 750 tonų šokolado * 2 (NMLOJ išmetamųjų teršalų faktorius) = 3 500 tonų išmestų NMLOJ.
Transportas gali būti dar vienas svarbus oro taršos šaltinis vykdant veiklą ir vertės grandinės lygmeniu. Šiuo atveju, pavyzdžiui, tam tikro kelių transporto išmetamo teršalo kiekiui apskaičiuoti subjektas turės taikyti šią formulę, kurioje DSv,d – tai v tipo transporto priemonės degalų sąnaudos, naudojant degalus d (kg); ITFk,v,d – v tipo transporto priemonės ir degalų d (g transporto priemonė-km-1) teršalo k išmetamųjų teršalų faktorius; Išmestas kiekisk,v,d – išmestas v tipo transporto priemonės ir degalų d (g) konkretaus teršalo k kiekis.Išmestas kiekisk,v,d = DSv,d * ITFk,v,d
Pavyzdžiui, dyzelinu varoma lengvoji komercinė transporto priemonė (LKTP), kuri 2022 m. iš viso nuvažiavo 2 800 km, išmetė tokį KD10 kiekį (KD10 išmetamųjų teršalų faktorius – 1,52 g/kg): 2 800 km * 1,52 = 4 256 gramai išmestų KD10.
Kuro deginimas yra dar vienas itin svarbus į orą išmetamų teršalų šaltinis. Šiuo atveju formulės pavyzdys gali būti toks: DSn – tai šaltinio kategorijoje suvartotas kuras n (Gj); ITFk – šio teršalo k išmetamųjų teršalų faktorius (g/Gj), o Išmestas kiekis k – išmestas konkretaus teršalo k kiekis (g).Išmestas kiekisk = DSn * ITFk
Pagrindinių į vandenį išleidžiamų teršalų pavyzdžiai (Reglamentas (ES) 2024/1244; Direktyva 2000/60/EB; Direktyva 2006/118/EB; Direktyva 91/676/EEB; Direktyva 2010/75/ES ir dalinio keitimo Direktyva (ES) 2024/1785; Industrial pollutant releases to water in Europe, EAA, 2024): azotas (N), fosforas (P), sunkieji metalai (Cd, Hg, Pb, taip pat As, Cr, Cu, Ni, Zn), POT ir pesticidai, BTEX (benzenas, toluenas, etilbenzenas, ksilenai) ir kiti lakieji organiniai junginiai (LOJ), medžiagos, turinčios nepalankios įtakos deguonies balansui, (matuojamos naudojant tokius parametrus kaip BDS, ChDS ir kt.), bendrasis organinės anglies kiekis (BOA kiekis) ir kt.
Pesticidai ir maisto medžiagos (pvz., N ir P) gali patekti į aplinką vykdant žemės ūkio veiklą (Main sources of water pollution, EAA, 2023; Introduction to Freshwater Quality Monitoring and Assessment – Technical Guidance Document, UNEP, 2023) (pvz., mėšlo arba neorganinių trąšų skleidimas). Sunkiųjų metalų koncentraciją gali lemti kasyba ir nuotekų išleidimas. BOA kiekis yra bendrasis vandens užteršimo organinėmis medžiagomis rodiklis, rodantis, kad gyvosios medžiagos yra, pavyzdžiui, ne tik nuotekose, bet ir paviršiniame bei požeminiame vandenyje (įprasta koncentracija yra mažesnė nei atitinkamai 10 mgl-1 ir 2 mgl-1). ChDS iš esmės rodo, kad yra gamybinių nuotekų arba nuotekų, kurių vertės paprastai yra mažesnės nei 20 mgl-1 neužterštuose vandenyse ir gamybinėse nuotekose ir pasiekia iki 60 000 mgl-1 vertes. BDS paprastai naudojamas paviršinių vandenų taršai organinėmis medžiagomis ir nuotekų valymo efektyvumui nustatyti ir neužterštuose vandenyse jo vertė paprastai yra apie 2 mgl-1, o užterštuose vandenyse – 10 mgl-1 ir daugiau. LOJ gali išsiskirti dėl išsiliejimo į vandenį.
Kalbant apie į vandenį išmetamų teršalų kiekio matavimo metodiką, EAA rekomenduoja paprastą vertinimo metodą, panašų į taikomą pirmiau minėtiems oro teršalams (Calculating emissions to water – a simplified method (ETC/ICM Report 3/2022)). Toliau pateiktoje formulėje ALv – tai veiklos v aktyvumo lygis (pasirinktina atsižvelgiant į konkrečią veiklą ar procesą; pvz., žr. Mp pirmiau pateiktame į orą išmetamų teršalų skaičiavime); ITFt,v – veiklos v teršalo t išmetamųjų teršalų faktorius ir Išmetamas kiekis t,v – išmetamas veiklos v konkretaus teršalo t kiekis.Išmestas kiekist,v = ALv * ITFt,v
Pagrindinių į dirvožemį išleidžiamų teršalų pavyzdžiai (Reglamentas (ES) 2024/1244; Direktyva 86/278/EEB): N, P, sunkieji metalai (pvz., nuotekų dumblo tręšimas žeme), BTEX ir kiti LOJ, POT ir pesticidai.
Apskritai privačiojo sektoriaus dirvožemio taršos šaltiniai daugiausia yra pramoninių procesų (pvz., cheminių medžiagų, energijos, tekstilės gaminių gamybos) produktai arba šalutiniai produktai, atsitiktinis benzino produktų išsiliejimas, gyvulininkystės ir žemės ūkio veikla (pvz., drėkinimas nevalytų nuotekų vandeniu, naminių paukščių auginimas), nuotekų susidarymas ir valymas, metalų ir mineralų gamyba bei perdirbimas ir transportas (Global assessment of soil pollution: Report, FAO, 2021).
Siekiant padėti įmonėms apskaičiuoti į orą, vandenį ir dirvožemį jų išmetamą teršalų kiekį, parengti keli nacionaliniai vadovai, pavyzdžiui, Australijoje (Emission Estimation Technique Manual for Soft Drink Manufacture, National Pollution Inventory) ir Pietų Afrikoje (A Guide to Reporting and Estimating Emissions for the IPWIS) subjektams, priklausomai nuo jų galimybių, pateikiamos kelios vertinimo galimybės: tiesioginis matavimas (pvz., ėminių ėmimas, nuolatinės stebėsenos sistema), masės balansas, inžineriniai skaičiavimai, išmetamųjų teršalų faktoriai (ta pati formulė, kaip nurodyta pirmiau dėl į orą ir vandenį išmetamų teršalų) ir kt. Bendrasis tokių išmetamųjų teršalų apskaičiavimo būdas yra: 1) nustatyti įrenginyje esančius taršos šaltinius (deginimas, gamyba, tirpiklių garavimas, sandėliavimas, nevaldomieji išmetamieji teršalai); 2) surinkti turimą informaciją; 3) vertinimo metodų sąraše nurodyti tinkamiausius konkrečiam vertinamam procesui, turimą informaciją ir matavimo priemones, kurias galima taikyti reikiamiems duomenims gauti; 4) surinkti kiekvienam metodui reikalingus duomenis ir 5) apskaičiuoti išmetamųjų teršalų kiekį. Vadovuose pateikiamos kelios kiekvieno išmetamųjų teršalų kiekio apskaičiavimo metodo formulės ir pavyzdžiai.
Išmetamųjų oro teršalų faktorių sąrašą galima rasti specialiame Europos aplinkos agentūros tinklalapyje. Nors išmetamųjų teršalų faktoriai dažniau naudojami oro taršai apskaičiuoti, Pasaulio sveikatos organizacija pateikė tam tikrus faktorius, susijusius su išleidimu į paviršinius vandenis ir šalinimu sąvartynuose vykdant specifinius procesus. Papildomus POT išmetamųjų teršalų faktorius galima rasti tinklalapyje Toolkit for Identification and Quantification of Releases of Dioxins, Furans and Other Unintentional POPs („Dioksinų, furanų ir kitų netyčia susidarančių POT išleidimo identifikavimo ir kiekybinio nustatymo priemonių rinkinys“).
Pažymėtina, kad 32 straipsnio reikalavimai taikomi tik konkrečiuose sektoriuose veikiančioms MVĮ. Pavyzdžiui, įmonėms, kurios dalyvauja teikiant paslaugas (pvz., vykdo veiklą bendro darbo ar bendrai naudojamose patalpose arba nuotoliniu būdu), šis atskleidimo reikalavimas paprastai netaikomas. Priešingai, gamybos (pvz., cheminių medžiagų) veiklą vykdančios įmonės paprastai daro poveikį taršai, taigi numatoma, kad jos apie tai turi pranešti pagal šį atskleidimo reikalavimą. Toliau pateiktoje lentelėje (pritaikytoje pagal EMAS naudotojo vadovą) pateikiami sektorių poveikio pavyzdžiai, įskaitant biurų paslaugas, kurių su tarša susiję aspektai gali būti nereikšmingi.
Veiklos rūšis
Aplinkosaugos aspektas
Poveikis aplinkai
Transportas
—
sunaudota mašinų alyva, kuro sąnaudos
—
transporto priemonių išmetalai
—
padangų dilimo medžiagos (smulkios dulkės)
—
dirvožemio, vandens, oro tarša
—
šiltnamio efektas, triukšmas
Statyba
—
pirminių žaliavų (išteklių) suvartojimas
—
išmetimas į orą, triukšmas, vibracija ir kt. dėl statybos mašinų naudojimo
—
žemės naudojimas
—
žaliavų prieinamumas
—
triukšmas, dirvožemio, vandens, oro tarša
—
augalinės dangos naikinimas
—
biologinės įvairovės nykimas
Biurų paslaugos
—
medžiagų (pvz., popieriaus, spausdintuvų dažų) sąnaudos
—
elektros suvartojimas (dėl jo netiesiogiai išmetamas CO2)
Gairės, kaip nustatyti veiklos vietas pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijose arba netoli jų
70.
33 straipsnyje nustatyta, kad įmonė turi atskleisti savo veiklos vietas, esančias pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijose arba netoli jų. Pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijos apibrėžiamos specialiais gamtos apsaugą reglamentuojančiais Europos arba tarptautinio lygmens teisės aktais. Jos apima teritorijas, priklausančias saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“, UNESCO pasaulio paveldo objektus ir pagrindines biologinės įvairovės teritorijas, taip pat kitas saugomas teritorijas, kurias valdžios institucijos nurodė kaip reikalaujančias specialios apsaugos (pvz., saugomos miškų teritorijos arba upių baseinų rajonuose esančios teritorijos).
Siekdama nustatyti saugomas teritorijas ir pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijas, įmonė gali remtis tokiomis duomenų bazėmis kaip Pasaulinė saugomų teritorijų duomenų bazė (WDPA) (pasaulinė duomenų bazė, padedanti nustatyti saugomas jūrų ir sausumos teritorijas), Pasaulinė pagrindinių biologinės įvairovės teritorijų duomenų bazė ir IUCN raudonoji nykstančių rūšių knyga. Įmonė taip pat gali naudoti tokias priemones kaip Integruotoji biologinės įvairovės vertinimo priemonė (IBAT).
B5 skiltyje „Biologinė įvairovė“„netoli“ reiškia teritoriją, kuri (iš dalies) sutampa su pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorija arba yra greta jos.
Lentelėje toliau parodyta, kaip galima pateikti informaciją apie pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijose arba netoli jų esančias veiklos vietas.
Vieta
Plotas
(hektarais)
Pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorija
Aprašymas
(yra pažeidžiamos biologinės įvairovės teritorijose ir (arba) netoli jų)
Gairės, kaip apskaičiuoti žemės naudojimą ir apie jį pranešti
74.
Sandarintasis paviršius turi būti suprantamas kaip teritorija, kurioje pirminis dirvožemis yra uždengtas (pvz., keliais, pastatais, stovėjimo aikštelėmis), todėl jis tampa nepralaidus ir tai daro poveikį aplinkai.
Žalioji zona arba į gamtą orientuotas plotas – tai teritorija, kurioje pirmiausia saugoma arba atkuriama gamta. Beveik natūralios gamtinės / žaliosios zonos gali būti organizacijos veiklos vietoje ir apimti stogus, fasadus, vandens drenažo sistemas ar kitus elementu, suprojektuotus, pritaikytus arba tvarkomus siekiant skatinti biologinę įvairovę. Beveik natūralios gamtinės zonos taip pat gali būti už organizacijos veiklos vietos ribų, jeigu jos priklauso organizacijai arba yra jos valdomos ir pirmiausia yra skirtos skatinti biologinę įvairovę.
Gairės, kaip apskaičiuoti imamą vandens kiekį ir vandens suvartojimą ir apie juos pranešti
77.
Imamas vanduo – tai vandens kiekis, kurį įmonė per ataskaitinį laikotarpį paima į savo organizacijos ribas iš bet kurio šaltinio. Praktiškai daugumoje įmonių tai sietina su vandens, imamo iš viešojo vandentiekio tinklo, kiekiu, nurodytu sąskaitose už komunalines paslaugas. Tačiau, kai taikytina, imamas vanduo taip pat apima vandens kiekius, imamus iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, požeminį vandenį iš nuosavų gręžinių, iš upių ar ežerų imamą vandenį arba kitų įmonių gaunamą vandenį. Kalbant konkrečiai apie žemės ūkio sektoriuje veikiančias įmones, imamas vanduo apimtų lietaus vandenį, jei įmonė jį tiesiogiai surenka ir saugo.
Imamo vandens duomenis galima gauti atliekant matavimus srautmačiais arba iš sąskaitų už vandenį; iš tikrųjų, praktiškai daugumoje įmonių imamas vanduo sietinas su vandens, imamo iš viešojo vandentiekio tinklo, kiekiu, nurodytu sąskaitose už komunalines paslaugas. Tais atvejais, kai tiesioginiai matavimai yra neįmanomi arba laikomi nepakankamais ir todėl juos reikia papildyti, duomenis apie imamą vandenį galima apskaičiuoti naudojant, pavyzdžiui, skaičiavimo modelius ir pramonės standartus.
Pavyzdžiui, naudojantis bendromis biuro patalpomis arba bendro darbo erdve, galimas imamo vandens apskaičiavimo metodas galėtų būti nustatyti bendrą pastato imamo vandens kiekį pagal sąskaitą už vandenį ir apskaičiuoti vienam darbuotojui tenkantį imamo vandens kiekį pagal šią lygtį:imamas vanduo vienam darbuotojui per dieną (L) = metinis imamo vandens kiekis (L) / (viso bendro pastato darbuotojų skaičius x darbo dienų skaičius).Tada įmonė vienam darbuotojui tenkantį imamo vandens kiekį galėtų padauginti iš savo darbuotojų skaičiaus ir dienų, kurias jie dirbo ataskaitiniais metais, kad gautų galutinį reikiamą duomenų vieneto skaičių.Norint pateikti skaitinį pavyzdį pagal siūlomą formulę, metinis imamo vandens kiekis, nustatytas pagal bendro darbo erdvės sąskaitą už vandenį, yra 1 296 m3 (t. y. 1 296 000 l); tai bendro darbo erdvė, kurioje 100 skirtingų įmonių darbuotojų dirba, kaip manoma, 240 dienų per metus. Prielaida dėl vidutinio dirbtų dienų skaičiaus gali būti grindžiama, pavyzdžiui, nacionaliniais statistiniais duomenimis. Šiuo atveju imamo vandens kiekis vienam darbuotojui per dieną būtų toks:imamo vandens kiekis vienam darbuotojui per dieną = 1 296 000 l / (100x240) = 54 l
Dabar, darant prielaidą, kad ataskaitą teikiančioje įmonėje dirba 25 darbuotojai ir kad jie naudoja bendro darbo erdvę 220 dienų per metus, įmonės metinis imamo vandens kiekis bendro darbo erdvėje būtų imamo vandens kiekis vienam darbuotojui, padaugintas iš darbuotojų skaičiaus ir dirbtų dienų, taigi 54 l x 25 x 220 = 297 000 l (t. y. 297 m3).
Šis skaičiavimas galėtų būti naudingas, kai galima gauti bendro pastato sąskaitą už vandenį. Šis paprastas skaičiavimo metodas turi tam tikrų trūkumų, nes jame neatsižvelgiama, pavyzdžiui, į skirtingų pastato dalių naudojimo skirtumus (pvz., septynių aukštų pastate galėtų būti šeši aukštai, skirti biurams, ir vienas aukštas, kuriame yra valgykla arba restoranas); įmonė galėtų juos pašalinti, jei būtų papildomų duomenų ir ji toliau patikslintų pirmiau pateiktą bazinio skaičiavimo pavyzdį.
Kitas būdas gauti imamo vandens kiekio duomenis bendrų biurų pavyzdyje, kai neįmanoma gauti sąskaitos už vandenį, galėtų būti juos apskaičiuoti kaip pirminius įvesties duomenis naudojant įrenginių vandens srautą ir užimtumo duomenis. Galima formulė galėtų būti tokia:bendras imamo vandens kiekis = ∑(srautas × naudojimo atvejų skaičius per dieną × dienų skaičius per metus × užimtumas),čia:
(a)
srauto arba kiekvieno įrenginio duomenis galima gauti iš projekto dokumentų arba įrenginių etikečių, pavyzdžiui, arba apskaičiuoti remiantis viešai paskelbtais vidutiniais duomenimis, jei neįmanoma gauti tikslesnės informacijos;
ženklas ∑ rodo, kad kiekvieno įrenginio skaičiavimai turėtų būti susumuoti, kad būtų gautas bendras ataskaitą teikiančios įmonės, vykdančios veiklą bendrame biure, imamo vandens kiekis.
Papildomas galimas šaltinis, kuris galėtų padėti įmonėms, vykdančioms veiklą bendruose biuruose, teikti ataskaitas apie imamo vandens kiekį, yra JRC „Level(s)“ 3.1 rodiklis: Use stage water consumption user manual, taip pat papildomi susiję dokumentai ir skaičiuoklės (žr. PG Section Documents | Product Bureau (europa.eu)). Be to, įmonė galėtų susipažinti su viešojo administravimo sektoriui skirtu EMAS informaciniu dokumentu ir statybos sektoriui skirtu EMAS informaciniu dokumentu, taip pat naudotis reitingavimo sistemomis ir sertifikatais, kurių metodikoje galėtų būti naudingų nurodymų, kaip toliau tikslinti imamo vandens kiekio biuruose ir bendrose erdvėse skaičiavimą.
Pateiktus pavyzdžius, kaip gauti duomenis apie imamo vandens kiekį bendruose biuruose, galima perkelti ir juos gali taikyti įvairiuose sektoriuose veikiančios įmonės, su pakeitimais, kurių gali prireikti atsižvelgiant į sektoriaus ir konkretaus subjekto aplinkybes, kuriomis įmonė vykdo veiklą. EMAS paprastose gairėse mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir EMAS sektoriniuose informaciniuose dokumentuose (SID) galėtų būti MVĮ ir konkretiems sektoriams skirta metodika ir rodikliai dėl imamo vandens kiekio, taip pat sektoriaus standartai ir lyginamieji indeksai.
Vandens suvartojimas – į įmonės ribas patenkantis vandens kiekis, kuris nėra išleidžiamas arba nėra planuojamas išleisti atgal į vandens aplinką arba trečiajai šaliai. Paprastai tai siejama su išgaravusiu vandeniu, pvz., šiluminės energijos procesuose, pvz., džiovinant ar gaminant elektros energiją, produktuose, pvz., maisto gamyboje, esančiu vandeniu arba drėkinimui skirtu vandeniu, pvz., naudojamu žemės ūkyje arba įmonės patalpų drėkinimui.
Vandens išleidimas – tai, pavyzdžiui, vandens, tiesiogiai perduodamo į priimančiuosius vandens telkinius, pavyzdžiui, ežerus ar upes, viešąją kanalizaciją ar kitas įmones, kad vanduo būtų naudojamas pakopiniu būdu, kiekis. Tai gali būti įmonės išleidžiamo vandens kiekis.
Taigi vandens suvartojimą galima apskaičiuoti taip:vandens suvartojimas = gaunamo vandens kiekis – išleidžiamo vandens kiekisarba, kitaip tariant:vandens suvartojimas = (imamas vanduo) – išleidžiamas vanduo.Įmonėms, kurios ima vandenį tik iš viešojo vandentiekio tinklo ir išleidžia jį į kanalizaciją, vandens suvartojimas bus artimas nuliui, todėl į ataskaitą gali būti neįtrauktas.Žiūrint plačiau, reikalavimo atskleisti informaciją apie vandens suvartojimą taikymas yra susijęs su informacija, kurios jau reikalaujama pagal teisės aktus, kuri jau pranešta ir (arba) kuri yra tinkama sektoriui.
Įmonė gali pateikti papildomos aiškinamosios informacijos, kad apibūdintų su jos imamo vandens kiekiu arba suvartojamu kiekiu susijusį kontekstą. Pavyzdžiui, įmonė gali pabrėžti, ar lietaus vanduo surenkamas ir naudojamas kaip vandentiekio vandens pakaitalas arba ar vanduo išleidžiamas kitoms šalis pakopiniam naudojimui.
Toliau pateikiamas pavyzdys, kaip įmonės gali pateikti kiekybinę informaciją apie jų imamo vandens kiekį, vandens išleidimą ir vandens suvartojimą, suskirstant pagal veiklos vietos buvimo vietą.
Imamas vanduo
Pvz., m3
Vandens suvartojimas
Pvz., m3 (jei taikytina)
Visos veiklos vietos
Veiklos vietos, esančios vietovėse, kuriose patiriamas vandens stygius
Gairės, kaip nustatyti, ar įmonė vykdo veiklą didelio vandens stygiaus zonoje
91.
Įmonė gali konsultuotis su vietos (pvz., nacionalinėmis, regioninėmis) vandens institucijomis vietoje (-se), kurioje (-iose) ji vykdo veiklą, kad galėtų atlikti konkrečios (-ių) vietos (-ų) vandens išteklių vertinimą, įskaitant didelio vandens stygiaus zonų nustatymą. Įmonė taip pat gali susipažinti su viešai prieinamomis nemokamomis priemonėmis, kuriomis kartografuojamas vandens trūkumas visame pasaulyje. Viena iš tokių priemonių yra WRI Aqueduct Water Risk Atlas, kuriame pateikiamas vandens stygiaus rodiklio (pradinio vandens stygiaus, kuriuo matuojamas bendro vandens poreikio ir turimų atsinaujinančiųjų paviršinio ir požeminio vandens išteklių santykis) pobaseinio lygmeniu interaktyvusis žemėlapis. Naudodamosi šia priemone įmonės gali sužinoti nustatytą įvairių upių baseinų visame pasaulyje pradinį vandens stygių. Didesnės kaip 40 % pradinio vandens stygiaus rodiklio vertės rodo, kad tai didelio vandens stygiaus zona.
Pavyzdžiui, toliau pateiktame žemėlapyje parodyti pagrindiniai Pirėnų pusiasalio upių baseinai ir klasifikavimas pagal vandens stygių remiantis WRI priemone Aqueduct. Šioje diagramoje matyti keli Pirėnų pusiasalio vandens baseinai ir jų klasifikavimas pagal vandens stygių. Didžioji dalis pietinės pusiasalio dalies yra didelio vandens stygiaus zonoje, išskyrus Gvadjanos baseiną (pažymėta geltona spalva). Taigi, jei įmonė vykdo veiklą Gvadalkivyro baseine (pvz., Andalūzijos regione, kuriame patiriamas didelis vandens stygius), įmonė turėtų išskaidyti savo vandens suvartojimą tame regione / vandens baseine. Tačiau, jei jos veikla vykdoma pietinėje Gvadjanos upės baseino dalyje (kurioje vandens stygius yra nedidelis), vandens suvartojimo tame regione / vandens baseine išskaidyti nebūtina.
Kitos galimos priemonės, kuriomis įmonės gali naudotis, kad nustatytų savo vietą vandens stygiaus zonose, yra statinis žemėlapis (ir susijęs duomenų rinkinys), kurį pateikė Europos aplinkos agentūra (EAA), – Water Exploitation Index plus (WEI+) for summer and Urban Morphological Zones (UMZ), ir interaktyvusis žemėlapis Water exploitation index plus (WEI+) for river basin districts (1990–2015), kuriuose pateikiamas vandens stygiaus rodiklis WEI+, pagal kurį bendras vandens suvartojimas matuojamas kaip atsinaujinančiųjų gėlo vandens išteklių procentinė dalis pobaseinio lygmeniu. WEI+ vertės, lygios 40 % arba didesnės, paprastai byloja apie didelį vandens stygių. Pažymėtina, kad WRI Aqueduct pradinio vandens stygiaus rodiklis grindžiamas vandens poreikiu, o EAA vandens stygiaus rodiklis WEI+ grindžiamas vandens suvartojimu.
Išteklių naudojimas, žiedinė ekonomika ir atliekų tvarkymas
Gairės dėl žiedinės ekonomikos principų
94.
Atskleisdama informaciją apie savo produktus, medžiagų naudojimą ir atliekų tvarkymą, įmonė gali pateikti su žiedinės ekonomikos principais susijusią informaciją. Žiedinės ekonomikos principai išdėstyti paskesnėse dalyse. Pagrindiniai žiedinės ekonomikos principai išdėstyti toliau, o pagrindiniai principai, į kuriuos atsižvelgia Europos Komisija, išskirti kursyvu.Šalinti atliekas ir taršą – tai galima padaryti tobulinant procesus, taip pat atsižvelgiant į projektavimo aspektus panaudojamumo, pakartotinio panaudojamumo, taisomumo, išardymo ir perdarymo lygmenimis.Žiediškai naudoti gaminius ir medžiagas (didžiausia jų verte) – pakartotinis panaudojamumas ir perdirbimas yra itin svarbūs produktų apyvartai, tačiau šie aspektai tampa dar svarbesni, jei projektavimo etape ypatingas dėmesys skiriamas žiediškumui, atsižvelgiant į tokius klausimus kaip panaudojamumas, pakartotinis panaudojamumas, taisomumas, perdarymas ir išardymas. Taip pat galima atsižvelgti į tokius veiksnius kaip biologinių medžiagų įtraukimas ir jų recirkuliacija per biologinį ciklą, pavyzdžiui, žemės ūkyje naudojant biologiškai skaidžias pasėlių dangas, o ne plastiką.Atkurti gamtą – kai įmanoma, žmogaus veikla turėtų būti siekiama atkurti gamtą ir pagerinti arba atgaivinti pagrindines ekologines funkcijas (t. y. drenažo, buveinių, terminio reguliavimo ir kt.), kurios galėjo būti prarastos dėl ankstesnės žmogaus veiklos.
Gairės dėl bendro atliekų susidarymo ir atliekų, perduotų perdirbti arba pakartotinai panaudoti
95.
38 straipsnio reikalavimų gali nesilaikyti įmonės, kuriose susidaro tik buitinės atliekos. Tokiais atvejais įmonė tik nurodo, kad joje susidaro tokios rūšies atliekos.
Teikdama informaciją apie pavojingąsias atliekas pagal 38 straipsnio a punktą, įmonė įvykdo Su tvarumu susijusios finansinės informacijos atskleidimo reglamento (TFIAR) (4) 1 priedo 1 lentelės 9 rodiklio reikalavimus dėl radioaktyviųjų atliekų. Šį TFIAR rodiklį (santykį tarp radioaktyviųjų ir pavojingųjų atliekų, tonomis) galima apskaičiuoti naudojant skaitiklį ir vardiklį, kuriuos įmonė pateikia teikdama ataskaitas pagal 38 straipsnio a punktą.
MVĮ privalo pranešti apie pavojingąsias ir radioaktyviąsias atliekas, jei jų veikla susijusi su tokių atliekų susidarymu. Taikomumas priklauso nuo to, ar verslo procesuose naudojamos pavojingosios ar radioaktyviosios medžiagos.
Įmonėms rekomenduojama savo pavojingąsias atliekas klasifikuoti naudojant Europos atliekų katalogą (EAK), dar vadinamą Europos atliekų sąrašu, (2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimas, kuriuo iš dalies keičiamos Sprendimo 2000/532/EB nuostatos dėl atliekų sąrašo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/98/EB), kuriame atliekos suskirstytos į kategorijas pagal rūšį. Visos žvaigždute (*) pažymėtos atliekos EAK klasifikuojamos kaip pavojingosios, paprastai nurodant „yra pavojingųjų medžiagų“. Pavyzdžiui,
(a)
medicinos sektorius: užterštos aštrios adatos ir švirkštai, naudojami medicininėje aplinkoje, („atliekos, kurių rinkimui ir šalinimui taikomi specialūs reikalavimai, kad būtų išvengta infekcijos“, EAK kodas 18 01 03*), citotoksiniai ir citostatiniai vaistai (EAK kodas 18 01 08*), panaudoti radiofarmaciniai vaistai ir tam tikra diagnostikos įranga, kurioje yra radioaktyviųjų medžiagų;
statybos sektorius: asbesto turinčios medžiagos (EAK kodas 17 09 03*), dirvožemis ir akmenys, kuriuose yra pavojingųjų medžiagų, (EWC kodas 17 05 03*) ir
Vis dėlto atliekos laikomos pavojingomis, jei jos pasižymi viena ar daugiau iš Atliekų pagrindų direktyvos (Direktyva 2008/98/EB) II priede nurodytų pavojingų savybių. Kad būtų lengviau jas rasti, jos pateikiamos toliau kartu su atitinkamomis piktogramomis, padedančiomis nustatyti pavojingas savybes, pvz., degumą, toksiškumą ir koroziškumą, dėl kurių atliekos gali būti klasifikuojamos kaip pavojingos.
Radioaktyviosios atliekos taip pat turi arba gali turėti pavojingų savybių, dėl kurių jos tampa pavojingos, t. y. kancerogeninės, mutageninės arba toksiškos reprodukcijai. Nepaisant to, radioaktyviosioms medžiagoms ES taikomi atskiri teisės aktai (Tarybos direktyva 2011/70/Euratomas). Įmonės, naudojančios radioaktyviąsias medžiagas, galinčias lemti radioaktyviųjų atliekų, kurioms taikomas ES reglamentavimas, susidarymą, turėtų apie tai žinoti. Radioaktyviosios atliekos turėtų būti identifikuojamos remiantis radionuklidų kiekiu, viršijančiu teisės aktais nustatytas leistinas ribas.
Teikdama informaciją apie atliekų susidarymą arba nukreipimą nusprendus jų nešalinti, įmonė turėtų pateikti tokią informaciją svorio vienetais (pvz., kg arba tonomis). Vis dėlto, jei įmonė svorio vienetus laikytų netinkamu vienetu, vietoj to ji gali nurodyti pirmiau minėtus parametrus tūrio vienetais (pvz., m3).
Atskleisdama informaciją apie bendrą metinį atliekų, kurios buvo nukreiptos perdirbti ar pakartotinai naudoti, kiekį, įmonė turėtų atsižvelgti į rūšiuojamas ir perdirbimo ar pakartotinio naudojimo operatoriams siunčiamas atliekas (pvz., į perdirbimo konteinerį dedamų atliekų kiekį arba atliekų rūšiavimą į tam tikrų kategorijų medžiagas ir jų pristatymą į atliekų tvarkymo įrenginius), o ne atliekas, kurios faktiškai perdirbamos arba pakartotinai panaudojamos.
Pavojingųjų atliekų, kurių gali susidaryti mažosiose įmonėse, pavyzdžiai yra baterijos, naudota alyva, pesticidai, įranga, kurioje yra gyvsidabrio, ir liuminescencinės lempos.
Įmonė gali pateikti papildomą išskaidymą, kuriame nurodomos kitos nepavojingųjų ir pavojingųjų atliekų rūšys. Tai darydama ji gali atsižvelgti į Europos atliekų katalogo socialinių parametrų dalyje pateiktą atliekų aprašymų sąrašą.
Gairės dėl naudojamų atitinkamų medžiagų metinio masės srauto
108.
Metinis masės srautas yra rodiklis, suderintas su EMAS reikalavimais dėl medžiagų vartojimo efektyvumo, ir parodo įmonės veiklos priklausomybę nuo konkrečių medžiagų (pvz., statybos pramonei skirtų medienos ir plieno). Šiuo atveju reikalaujama, kad įmonė pateiktų informaciją apie jos naudojamas medžiagas, įskaitant tiek iš tiekėjų įsigytas medžiagas, tiek įmonės viduje pasigamintas medžiagas. Norėdama apskaičiuoti metinį naudojamų atitinkamų medžiagų masės srautą, įmonė pirmiausia turės nustatyti konkrečias pagrindines medžiagas, nuo kurių priklauso jos veikla ir kurių naudojimo efektyvumą reikia įvertinti (pvz., medienos naudojimo efektyvumą). Jei naudojamos skirtingų rūšių medžiagos, įmonė turės tinkamai atskirai nurodyti kiekvienos pagrindinės medžiagos metinį masės srautą (t. y. bendrą kiekvienos atitinkamos panaudotos medžiagos svorį, pvz., pirktos medienos kiekį tonomis), pavyzdžiui, išskaidydama jį pagal jų naudojimo paskirtį (EMAS naudotojo vadovas). Atitinkamų panaudotų medžiagų masės srautas nustatomas sudėjus visų panaudotų medžiagų, įskaitant žaliavas, pagalbines medžiagas, gamybos priemones, pusgaminius ar kitas medžiagas (išskyrus energijos šaltinius ir vandenį), masę. Šis rodiklis turėtų būti išreiškiamas masės vienetais (pvz., kilogramais arba tonomis), tūriu (pvz., m3) arba kitais sektoriuje įprastai naudojamais metriniais vienetais.
Gairės, kaip nustatyti apdirbamosios gamybos, statybos ir (arba) fasavimo ir pakavimo procesus
109.
Siekdama nustatyti apdirbamosios gamybos, statybos ir (arba) fasavimo ir pakavimo procesus, įmonė gali nurodyti veiklą, kuriai taikoma Reglamento (ES) 2023/137 I priedo C sekcija „Apdirbamoji gamyba“, F sekcija „Statyba“ ir O82.92 klasė „Fasavimo ir pakavimo veikla“.
Etato ekvivalentas – tai darbo visą darbo laiką vietų skaičius įmonėje. Jis gali būti apskaičiuojamas suplanuotas darbuotojo darbo valandas (bendrą faktinį per savaitę dirbtų valandų skaičių) padalijant iš darbdavio nustatytų darbo visą darbo laiką savaitės valandų (bendras visą darbo laiką dirbančių darbuotojų dirbtų valandų skaičius). Pavyzdžiui, darbuotojui, kuris dirba 25 valandas per savaitę įmonėje, kurioje darbo visą darbo laiką savaitė yra 40 valandų, tenka 0,625 etato ekvivalentas (t. y. 25 iš 40 valandų).
Darbuotojų skaičius – bendras įmonės pasamdytų darbuotojų skaičius ataskaitinio laikotarpio pabaigoje arba vidutinis jų skaičius per ataskaitinį laikotarpį.
Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse asmenys gali teisėtai registruotis kaip esantys trečiosios, dažnai neutralios, lyties, kuri pirmiau pateiktoje lentelėje klasifikuojama kaip „kita“. Jeigu įmonė atskleidžia duomenis apie darbuotojus ten, kur tai nėra įmanoma, ji gali tai paaiškinti ir nurodyti, kad kategorija „kita“ netaikoma. Kategorija „duomenų nėra“ taikoma darbuotojams, kurie neatskleidžia savo lytinės tapatybės.
Darbo sutarčių apibrėžtys ir tipai gali skirtis priklausomai nuo šalies. Jeigu įmonė turi darbuotojų, dirbančių daugiau nei vienoje šalyje, šalies lygmens duomenims apskaičiuoti ji turi naudoti šalių, kuriose yra darbuotojai, nacionaliniuose įstatymuose pateiktas teisines apibrėžtis. Tokie šalių lygmens duomenys susumuojami, kad būtų galima apskaičiuoti bendrus skaičius, neatsižvelgiant į nacionalinių teisinių apibrėžčių skirtumus.
Gairės dėl registruotinų su darbu susijusių nelaimingų atsitikimų lygio
119.
Remiantis prielaida, kad vienas visą darbo laiką dirbantis darbuotojas dirba 2 000 valandų per metus, šis rodiklis rodo su darbu susijusių nelaimingų atsitikimų skaičių 100 visą darbo laiką dirbančių darbuotojų per metus. Jei įmonė negali tiesiogiai apskaičiuoti dirbtų valandų skaičiaus, ji gali jį įvertinti remdamasi įprastomis arba standartinėmis darbo valandomis.
Įmonė A ataskaitiniais metais pranešė apie tris su darbu susijusius nelaimingus atsitikimus. Įmonėje A dirba 40 darbuotojų ir iš viso per metus jie dirbo 80 000 valandų (40 x 2 000). Registruotinų su darbu susijusių nelaimingų atsitikimų lygis yra 3 / 80 000 x 200 000 = 7,5.
Jei darbas nuotolinis, sužalojimai ir sveikatos sutrikimai yra susiję su darbu tuo atveju, kai sužalojimas ar sveikatos sutrikimai yra tiesiogiai susiję su darbo atlikimu, o ne su bendra namų aplinka.
Sužalojimai ir sveikatos sutrikimai, kurie įvyksta asmeniui keliaujant į darbą, laikomi susijusiais su darbu, jei sužalojimo ar sveikatos sutrikimo metu darbuotojas vykdė darbo veiklą darbdavio interesais. Kelionės metu įvykstantiems nelaimingiems atsitikimams, už kuriuos įmonė nėra atsakinga, (t. y. reguliariam važinėjimui į darbą ir iš jo), taikomi taikytini nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamas jų skirstymas į kategorijas pagal tai, ar jie laikomi susijusiais su darbu.
Psichikos liga laikoma susijusia su darbu, jei darbuotojas apie ją savanoriškai pranešė ir jei išduotas ir pateiktas licencijuoto sveikatos priežiūros specialisto vertinimas, kuriame nurodoma, kad atitinkama liga iš tiesų yra susijusi su darbu. Sveikatos problemos, kurias sukelia rūkymas, piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu, fizinis neaktyvumas, nesveika mityba ir su darbu nesusiję psichosocialiniai veiksniai, nelaikomos susijusiomis su darbu.
Darbuotojai. Atlyginimas, kolektyvinės derybos ir mokymas
Gairės dėl atlyginimo: minimalusis darbo užmokestis
127.
Minimalusis darbo užmokestis – tai minimalus atlygis už darbo valandą ar kitą laiko vienetą. Priklausomai nuo šalies, minimalusis darbo užmokestis gali būti nustatomas tiesiogiai įstatymu arba kolektyvinėmis sutartimis. Įmonė nurodo šalyje, kurioje ji teikia ataskaitas, taikomą minimalųjį darbo užmokestį.
Mažiausią užmokestį gaunančių darbuotojų kategorijoje, išskyrus stažuotojus ir pameistrius, minimalusis darbo užmokestis yra pradinio lygmens darbo užmokesčio apskaičiavimo pagrindas. Taigi, pradinio lygmens darbo užmokestis apima darbo užmokestį, lygų minimaliajam darbo užmokesčiui, taip pat visas papildomas fiksuotas išmokas, garantuojamas tos kategorijos darbuotojams.
Gairės dėl atlyginimo: darbuotojų moterų ir vyrų užmokesčio skirtumas procentais
129.
Darbuotojų moterų ir vyrų užmokesčio skirtumo procentais parametras susijęs su lyčių lygybės principu, pagal kurį nustatomas vienodas užmokestis už vienodą darbą. Užmokesčio skirtumas apibrėžiamas kaip darbuotojoms moterims ir darbuotojams vyrams mokamo vidutinio užmokesčio dydžio skirtumas, išreikštas vidutinio darbuotojų vyrų užmokesčio dydžio procentine dalimi.
Siekiant apskaičiuoti šį parametrą, į skaičiavimą įtraukiami visi darbuotojai. Be to, reikėtų atlikti du atskirus vidutinio užmokesčio skaičiavimus darbuotojams moterims ir vyrams. Žr. formulę toliau:
išmokas pinigais, kurios yra bazinio darbo užmokesčio ir piniginių išmokų, premijų, komisinių, piniginio pelno dalies ir kitų formų kintamųjų piniginių mokėjimų suma, ir
Vidutinis valandinis užmokestis neatskaičius mokesčių yra savaitinis / metinis užmokestis neatskaičius mokesčių, padalytas iš per savaitę / metus dirbtų valandų vidurkio. Pavyzdys
Įmonėje A dirba iš viso Xdarbuotojų vyrų ir Y darbuotojų moterų. Darbuotojų vyrų valandinis užmokestis neatskaičius mokesčių yra 15 EUR, o moterų valandinis užmokestis neatskaičius mokesčių – 13 EUR.
Vidutinis darbuotojų vyrų valandinis užmokestis neatskaičius mokesčių yra visų jų valandinių mokėjimų neatskaičius mokesčių suma, padalyta iš bendro darbuotojų vyrų skaičiaus. Vidutinis darbuotojų moterų valandinis užmokestis neatskaičius mokesčių yra visų jų valandinių mokėjimų neatskaičius mokesčių suma, padalyta iš bendro darbuotojų moterų skaičiaus.
Darbuotojai, kuriems taikomos kolektyvinės sutartys, yra tie asmenys, kuriems įmonė privalo taikyti sutartį. Jei darbuotojui taikoma daugiau nei viena kolektyvinė sutartis, ji turi būti skaičiuojama tik vieną kartą. Jei kolektyvinė sutartis netaikoma nė vienam darbuotojui, procentinė dalis yra nulis.
Pagal šį atskleidimo reikalavimą reikalaujama informacija gali būti nurodoma kaip aprėpties lygiai, jei kolektyvinių derybų aprėptis yra 0–19 %, 20–39 %, 40–59 %, 60–79 % arba 80–100 %.
Šio reikalavimo tikslas nėra gauti darbuotojų, kuriems atstovauja darbo taryba arba kurie priklauso profesinėms sąjungoms, procentinę dalį (ji gali skirtis). Darbuotojų, kuriems taikomos kolektyvinės sutartys, procentinė dalis gali būti didesnė nei profesinėms sąjungoms priklausančių darbuotojų procentinė dalis, kai kolektyvinės sutartys taikomos ir profesinėms sąjungoms priklausantiems, ir joms nepriklausantiems darbuotojams.
Pagal 43 straipsnį, įmonė turi pranešti bendrą apkaltinamųjų nuosprendžių skaičių ir bendrą baudų, skirtų pažeidus kovos su korupcija ir kyšininkavimu įstatymus, sumą.
Apkaltinamieji nuosprendžiai už kovos su korupcija ir kyšininkavimu įstatymų pažeidimus reiškia bet kokį baudžiamojo teismo nuosprendį, skirtą asmeniui ar įmonei dėl nusikalstamos veikos, susijusios su korupcija ir kyšininkavimu, pavyzdžiui, kai šie teismo sprendimai yra įrašyti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios Europos Sąjungos valstybės narės nuosprendžių registre.
Baudos, skirtos už kovos su korupcija ir kyšininkavimu įstatymų pažeidimus, yra privalomos piniginės baudos už kovos su korupcija ir kyšininkavimu įstatymų pažeidimus, kurias skiria teismas, komisija ar kita valdžios institucija ir kurios mokamos į valstybės iždą.
Tolesniuose skirsniuose pateiktomis gairėmis siekiama palengvinti informacijos apie tvarumą atskleidimo reikalavimų, nustatytų Komisijos rekomendacijos dėl mažųjų ir vidutinių įmonių savanoriško tvarumo atskaitomybės standarto I priedo 44–65 straipsniuose, taikymą.
Toliau pateikiamos gairės skirtos ekosistemai, kuri taip pat galėtų apimti papildomų EFRAG pagalbinių gairių, papildomų skaitmeninių priemonių ir pagalbinių įgyvendinimo priemonių (susijusių su švietimo veikla, suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu ir kt.), kuriomis siekiama padėti taikyti kai kuriuos gairių techninius elementus, rengimą.
Strategija: verslo modelis ir tvarumas. Susijusios iniciatyvos
148.
Aprašydama pagrindinius vartotojus ir santykius su tiekėjais pagal 47 straipsnio c punktą, įmonė turi atskleisti numatomą tiekėjų skaičių, su jais susijusius sektorius ir geografines vietoves (t. y. šalis).
Perėjimo prie tvaresnės ekonomikos praktikos, politikos ir būsimų iniciatyvų aprašymas
149.
Teikdamos C2 duomenų vienetus, įmonės gali naudoti šį šabloną.
Jei atskleisdami informaciją B2 skiltyje dėl esamos praktikos, politikos ir būsimų iniciatyvų atsakėte TAIP, trumpai apibūdinkite jas ir tolesnius veiksmus. (Jei praktika / politika / būsima iniciatyva apima tiekėjus arba klientus, įmonė turi tai nurodyti).
Jei atskleisdami informaciją B2 skiltyje dėl uždavinių atsakėte TAIP, nurodykite juos.
Įmonė gali nurodyti aukščiausią savo darbuotojų, atsakingų už politikos įgyvendinimą, lygį, jei įmonėje tai nustatyta.
Aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti pranešant apie išmetamą ŠESD kiekį pagal B3 skiltį (bazinis modulis)
150.
Nustatydama, ar tikslinga atskleisti 3 lygio duomenis pagal 50 straipsnį, įmonė gali patikrinti savo bendrą išmestą 3 lygio ŠESD kiekį pagal 15 ŠESD protokole nustatytų 3 lygio kategorijų, naudodama tinkamus įverčius ir į ataskaitą įtraukdama šią informaciją kaip nuorodą. Taip ji gali nustatyti ir atskleisti reikšmingas savo 3 lygio kategorijas pagal išmesto ŠESD kiekio įverčių dydžius ir kitus kriterijus, nustatytus ŠESD protokolo „Įmonių vertės grandinės (3 lygio) ŠESD apskaitos ir ataskaitų teikimo standarte“ (2011 m. redakcija, p. 61 ir 65–68) arba EN ISO 14064-1:2018 H.3.2 priede, tokiais kaip finansinės sąnaudos, įtaka, susijusios pertvarkos rizikos bei galimybės arba suinteresuotųjų subjektų požiūris.
Tikėtina, kad MVĮ, kurios vykdo veiklą apdirbamosios gamybos, žemės ūkio maisto produktų, nekilnojamojo turto statybos ir fasavimo bei pakavimo procesų srityse, išmestas 3 lygio ŠESD kiekis bus nemažas (CDP Technical Note: Relevance of Scope 3 Categories by Sector, 2024) ir gali būti laikoma, kad šio sektoriaus įmonės turėtų jį atskleisti.
Išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždaviniai ir su klimato kaita susijusi pertvarka
152.
Išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas gali būti ir iššūkis, ir galimybė įmonei, nes tam dažnai reikia keisti verslo strateginę ir veiklos aplinką. Siekiant tikslo sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, gali prireikti peržiūrėti strateginius ir finansinius prioritetus. Priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimui gali prireikti didelių pradinių investicijų, pavyzdžiui, į transporto priemonių parko elektrifikavimą, naujų technologijų diegimą siekiant sumažinti energijos suvartojimą arba naujų gaminių linijų, kurios būtų mažiau priklausomos nuo daug anglies dioksido išskiriančių medžiagų, kūrimą. Kita vertus, įgyvendinus mažo anglies dioksido kiekio sprendimus, kuriais siekiama sumažinti išmetamą ŠESD kiekį, galima gerokai sumažinti energijos ir medžiagų pirkimo išlaidas. Įmonės, pradedančios mažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro, neretai susiduria su poreikiu atlikti svarbius savo verslo modelių ar kasdienės veiklos pakeitimus. Pavyzdžiui, logistikos ir pristatymo paslaugų įmonei gali tekti pertvarkyti savo transporto priemonių parko valdymą, kad būtų kuo labiau sumažinti galimi paslaugų teikimo sutrikimai dėl poreikio reguliariai įkrauti transporto priemones. Vartojimo prekes gaminančiai įmonei, ketinančiai pakeisti savo gaminio sudedamąją dalį tvaria, mažo anglies dioksido kiekio alternatyva, gali prireikti skirti laiko ir išteklių gaminių inovacijoms ir naujų tiekėjų paieškai. Šios pastangos savo ruožtu gali padėti sumažinti išlaidas, patekti į naujas rinkas, kurti naujas darbo vietas ir pritraukti papildomą finansavimą, todėl išmetamo ŠESD kiekio mažinimas gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir strategine verslo galimybe. Šiame kontekste išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždaviniai yra svarbi priemonė siekiant patenkinti tvarios pertvarkos poreikį, nes jie leidžia įmonėms sistemingai, kontroliuojamai ir organizuotai valdyti pokyčius.
Išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždavinys – tai įsipareigojimas ateinančiais metais sumažinti įmonės išmetamą ŠESD kiekį, palyginti su išmestu ŠESD kiekiu, išmatuotu pasirinktais baziniais metais. Veiksmai, kurie gali lemti išmetamo ŠESD kiekio sumažėjimą, be kita ko, yra, pavyzdžiui, elektrifikacija, atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas, tvarių gaminių kūrimas ir kt. Pagal C3 atskleidimo reikalavimą įmonė turi atskleisti su jos išmestais 1 ir 2 lygių ŠESD kiekiais susijusius išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždavinius.
ŠESD kiekis, kuris buvo absorbuotas ir kurį buvo išvengta išmesti, neturi būti apskaitomas kaip įmonės bendrojo išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas. Taip yra dėl to, kad labai skiriasi bendrojo išmetamo ŠESD kiekio apskaitos praktika (atsargų apskaita) ir ŠESD kiekio, kuris buvo absorbuotas ir kurį buvo išvengta išmesti, (projektais grindžiama arba intervencinių priemonių apskaita) apskaitos praktika. Bendrasis įmonės išmetamas ŠESD kiekis sudarytas taip, kad būtų galima stebėti faktinį į aplinką išmetamą ŠESD kiekį, užtikrinant nuoseklų ir palyginamą atskaitos scenarijų, pagal kurį būtų galima nustatyti ŠESD uždavinius. Kita vertus, išvengtas išmesti ŠESD kiekis ir anglies dioksido absorbavimas yra susiję su konkrečia įmonės projekto veikla, o tai reiškia, kad jų apskaita vykdoma atskirai nuo bendrojo išmetamo ŠESD kiekio.
Siekdama laikytis šios praktikos, įmonė turi atskirti savo bendrąjį išmetamą ŠESD kiekį ir kitą poveikį, kuris jame nėra fiksuojamas, pavyzdžiui, ŠESD absorbavimą ir išvengtą išmesti ŠESD kiekį. Absorbavimas reiškia ŠESD pašalinimą iš atmosferos specialiai tuo tikslu atlikta žmogaus veikla. Tokios veiklos pavyzdžiai gali būti augalų augimas (atmosferoje esančio CO2 perdavimas pasitelkiant fotosintezę) ir tiesioginis CO2 surinkimas iš oro; jie paprastai siejami su tolesniu CO2 saugojimu. Išvengtas išmesti ŠESD kiekis – tai paprastai ŠESD kiekis, kuris kitu atveju būtų išmestas, bet dėl įmonės veiksmų to neįvyko. Tai gali apimti naujų gaminių ir technologijų, mažinančių jų daug anglies dioksido išskiriančių ekvivalentų paklausą, diegimą, pavyzdžiui, pastato izoliacijos sprendimus, kuriais išvengiama energetinių paslaugų paklausos tame pastate. Daugiau informacijos apie sąvokas, susijusias su anglies dioksido absorbavimu ir išvengtu išmesti ŠESD kiekiu, galima rasti ŠESD protokolo gairėse dėl žemės sektoriaus ir absorbavimo.
Baziniai metai yra ankstesni metai, pagal kuriuos galima apskaičiuoti dabartinį įmonės išmetamą ŠESD kiekį. Apskritai baziniai metai turėtų būti neseniai pasibaigę ir reprezentatyvūs įmonės išmetamo ŠESD kiekio metai, dėl kurių yra patikrinamų duomenų.
Tiksliniai metai – tai metai, kuriais įmonė ketina pasiekti tam tikrą absoliutųjį arba procentinį išmetamo ŠESD kiekio sumažinimą. Tai turėtų būti vienų–trejų metų laikotarpis nuo bazinių metų iki trumpalaikio uždavinio termino. Gali būti įtraukti ir ilgesnio laikotarpio uždaviniai, pavyzdžiui, dvidešimties ar trisdešimties metų laikotarpiams (pvz., 2040 arba 2050 m.). Įmonės raginamos įtraukti bent jau trumpojo laikotarpio 2030 m. tikslinių metų ir, jei įmanoma, ilgojo laikotarpio 2050 m. tikslinių metų galutines reikšmes. Nuo 2030 m. rekomenduojama po kiekvieno penkerių metų laikotarpio atnaujinti bazinius metus ir tikslinius metus, susijusius su išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždaviniais.
Siekdamos nustatyti uždavinį, įmonės turėtų atsižvelgti į esamus mokslinius įrodymus dėl išmetamo ŠESD kiekio mažinimo. SBTi rekomenduoja tarpsektorinį uždavinį iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti –42 %, o iki 2050 m. – –90 % (baziniai metai – 2020 m.). SBTi taip pat siūlo paprastesnį uždavinių nustatymo būdą mažosioms ir vidutinėms įmonėms (6). Konkretūs būdai taip pat egzistuoja konkrečiuose sektoriuose ir įmonės, nustatydamos savo išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždavinius, gali į juos atsižvelgti.
Siekdama greitai sumažinti tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai išmetamą teršalų kiekį, įmonė gali imtis tam tikrų paprastų veiksmų. Kai kurie veiksmai gali būti paprasti, tačiau jais vis tiek galima gerokai sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir jie gali padėti įmonei pasiekti jos uždavinius. Pavyzdžiui, transporto priemonių parko elektrifikavimas pakeičiant iškastiniu kuru varomas transporto priemones elektrinėmis transporto priemonėmis padės sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, kai tik bus pakeistas ankstesnis transporto priemonių parkas. Tai gali lemti reikšmingą išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimą, ypač jei įmonė daug naudojasi transportu. Taip pat veiksmingas, paprastas ir pasiekiamas priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo veiksmas yra važinėjimo į darbą ir verslo kelionių automobiliu pakeitimas mažo anglies dioksido kiekio alternatyvomis, pavyzdžiui, dviračiais ar viešuoju transportu. Dar viena sritis, kurioje lengva pasiekti rezultatų, – peržiūrėti vidaus energijos valdymą ir jį atnaujinti įrengiant efektyviai energiją vartojančią įrangą, taip pat įtraukti techninę priežiūrą į įprastą verslo veiklą. Reguliariai prižiūrėdama įrangą ir mašinas ir, kai įmanoma, pakeisdama jas efektyviau energiją vartojančiomis alternatyvomis, įmonė gali sumažinti savo energijos suvartojimą. Tokia įranga gali būti, pavyzdžiui, katilai, telekomunikacijų sistemos, šilumos siurbliai, oro kondicionieriai ir kt. Reguliariai atliekant techninę priežiūrą galima užtikrinti jų veiksmingą eksploatavimą, kuo labiau sumažinti nusidėvėjimą ir atliekas. Be to, automatizuodama sistemas ir naudodama laikmačius naudojimo laikotarpiams apibrėžti, įmonė gali dar labiau sumažinti tokios įrangos išmetamą ŠESD kiekį.
Su klimatu susijusios pertvarkos planas dėl klimato kaitos švelninimo – tai dabartinių ir būsimų veiksmų, kuriais siekiama įmonės verslo modelį, strategiją ir veiklą suderinti su pagrindiniu visa apimančiu tikslu užtikrinti, kad visuotinis atšilimas neviršytų 1,5 °C, rinkinys. Pertvarkos planą, pagrįstą su tuo tikslu suderinamu išmetamo ŠESD kiekio mažinimo uždaviniu, svarbu turėti todėl, kad iš jo galima suprasti, kaip įmonė sieks mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos, kartu stebint daromą pažangą. Pertvarkos planas yra atskaitomybės ir skaidrumo užtikrinimo mechanizmas, skatinantis įmones savo veiksmais sukurti patikimus klimato kaitos švelninimo būdus.
Patikimo įmonės pertvarkos plano parengimas turėtų būti paremtas tokiais elementais kaip a) aiškių pareigų ir funkcijų nustatymas; b) plano integravimas į įmonės verslo strategiją ir finansinį planavimą; c) informacijos apie priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo svertus ir būdus, taip pat apie kiekybinius rodiklius, kuriuos galima stebėti per iš anksto nustatytus laikotarpius, įtraukimas; d) galimybė reguliariai peržiūrėti ir prireikus atnaujinti informaciją po konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais ir e) visų įmonės operacijų ir, kiek įmanoma, vertės grandinės įtraukimas arba paaiškinimo dėl bet kokių apribojimų pateikimas.
Įmonės, kurios atskleidžia uždavinius pagal EMAS reglamento IV priedo B dalies d punktą, gali naudoti savo ŠESD mažinimo uždavinius, kad įvykdytų SMVĮ reikalavimą, jei jos tokius uždavinius yra nustačiusios. Įmonė taip pat gali įvykdyti šį atskleidimo reikalavimą įgyvendindama EMAS aplinkosaugos vadybos sistemą ir susiedama ją su standartu EN ISO 14001:2015, kaip nustatyta EMAS reglamento II priedo B dalies A.6.2.1 ir B.5 punktuose (aplinkosaugos tikslai).
Gairės, kaip nustatyti apdirbamosios gamybos, statybos ir (arba) fasavimo ir pakavimo procesus
163.
Siekdama nustatyti apdirbamosios gamybos, statybos ir (arba) fasavimo ir pakavimo procesus, įmonė gali nurodyti šią veiklą, kuriai taikoma Reglamento (ES) 2023/137 I priedo C sekcija „Apdirbamoji gamyba“, F sekcija „Statyba“ ir O82.92 klasė „Fasavimo ir pakavimo veikla“.
Su klimatu susiję pavojai yra su klimatu susijusios fizinės rizikos, kylančios dėl klimato kaitos poveikio įmonei, veiksniai. Juos galima priskirti prie ūmių pavojų, kylančių dėl tam tikrų įvykių (pvz., sausrų, potvynių, ekstremalių kritulių ir gamtos gaisrų), ir lėtinių pavojų (pvz., kintančios temperatūros, jūros lygio kilimo ir dirvožemio erozijos), kylančių dėl ilgesnio laikotarpio klimato pokyčių (Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2021/2139). Fizinė rizika yra su klimatu susijusių pavojų, šių pavojų poveikio įmonės turtui ir veiklai ir įmonės jautrumo šiems pavojams funkcija. Su klimatu susijusių pavojų pavyzdžiai: karščio bangos, dažnesni ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, jūros lygio kilimas, prieledyninių ežerų prasiveržimai, kintantis kritulių ir vėjo pasiskirstymas. Su klimatu susijusią fizinę riziką galima nustatyti ir modeliuoti naudojant klimato scenarijus, kuriuose atsižvelgiama į didelio išmetamųjų teršalų kiekio trajektorijas, pavyzdžiui, IPCC SSP5-8.5.
Su klimatu susijusios pertvarkos įvykiai gali būti (remiantis Su klimatu susijusios finansinės informacijos atskleidimo darbo grupės (TCFD) rekomendacijomis, 2017) politinio ir teisinio pobūdžio (pvz., griežtesni išmetamųjų teršalų ataskaitų teikimo įpareigojimai), grindžiami technologijomis (pvz., perėjimo prie mažiau teršalų išmetančių technologijų sąnaudos), grindžiami rinka (pvz., padidėjusios žaliavų kainos) ir grindžiami reputacija (pvz., didesnis suinteresuotųjų subjektų susirūpinimas).
Bendroji su klimatu susijusi rizika – tai bendroji fizinė rizika ir bendroji pertvarkos rizika, kuri gali kilti dėl su klimatu susijusių pavojų poveikio įmonės turtui ir verslo veiklai.
Papildomos (bendrosios) darbo jėgos charakteristikos
167.
Siekiant nustatyti moterų ir vyrų skaičiaus santykį, darbuotojų moterų skaičių reikia padalyti iš vadovybės lygmens darbuotojų vyrų skaičiaus. Taip bus nustatytas jūsų įmonės darbuotojų moterų ir vyrų skaičiaus santykis.
Pavyzdžiui, jei vadovybės lygmeniu yra 28 darbuotojos moterys ir 84 darbuotojai vyrai, moterų ir vyrų skaičiaus santykis būtų 1:3, o tai reiškia, kad kiekvienai moteriai vadovybės lygmeniu tenka trys vyrai.
Svarbūs veiksniai, į kuriuos įmonė turi atsižvelgti spręsdama, ar atskleisti savarankiškai dirbančių asmenų ir laikinųjų darbuotojų skaičių pagal 60 straipsnį, būtų šie: 1) darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų bei laikinųjų darbuotojų skaičiaus santykis, ypač tais atvejais, kai jais pasikliaujama daug ir (arba) vis daugiau, arba 2) kai neigiamo socialinio poveikio savarankiškai dirbantiems asmenims arba laikiniesiems darbuotojams rizika yra didesnė, palyginti su savais įmonės darbuotojais.
Toliau pateiktoje lentelėje parodyta, kaip galima pateikti informaciją apie savarankiškai dirbančius asmenis, neįtraukiant darbuotojų, kurie dirba tik įmonei, ir apie laikinuosius darbuotojus, kuriuos teikia įmonės, daugiausia užsiimančios įdarbinimo veikla.
Darbuotojų tipai
Savarankiškai dirbančių asmenų ir laikinųjų darbuotojų, dalyvaujančių įdarbinimo veikloje, skaičius
Iš viso savarankiškai dirbančių asmenų, neįtraukiant darbuotojų, dirbančių tik įmonei
Iš viso laikinųjų darbuotojų, kuriuos teikia įmonės, daugiausia užsiimančios įdarbinimo veikla
Papildoma savos darbo jėgos informacija. Žmogaus teisių politika ir procesai
173.
Įmonės, kurios taiko išsamaus patikrinimo procesą žmogaus teisių srityje, gali atsakyti teigiamai (TAIP) ir, pasinaudodamos išskleidžiamuoju meniu, galėtų paaiškinti politikos ir (arba) procesų turinį.
Patvirtintas incidentas – tai įmonės arba kompetentingų institucijų per oficialų procesą užregistruotas teisinis veiksmas ar skundas arba įmonės pagal nustatytas procedūras nustatytas reikalavimų nesilaikymo atvejis. Nustatytos reikalavimų nesilaikymo atvejų nustatymo procedūros gali apimti valdymo sistemų auditą, oficialias stebėsenos programas arba skundų teikimo mechanizmus.
Pajamos iš tam tikrų sektorių ir ES referencinių lyginamųjų indeksų netaikymas
175.
Iškastinis kuras, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1999 2 straipsnio 62 punkte, yra neatsinaujinantieji anglies dioksidu grindžiami energijos šaltiniai, pavyzdžiui, kietasis kuras, gamtinės dujos ir nafta.
Kaip apibrėžta Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2020/1818 12 straipsnio 1 dalyje, įmonės, kurioms netaikomi ES su Paryžiaus susitarimu suderinti lyginamieji indeksai, yra šios:
(a)
įmonės, gaunančios 1 % ar daugiau pajamų iš akmens anglių ir lignito žvalgymo, kasybos, gavybos, paskirstymo ar perdirbimo;
Valdymo organas – tai aukščiausias sprendimus priimanti organas įmonėje. Priklausomai nuo jurisdikciją turinčio subjekto, kuriam priklauso įmonė, ir jos juridinio asmens statuso, valdymo organo formatas gali skirtis.
Remiantis TFIAR reikalavimais, lyčių pusiausvyros valdymo organe indeksas apskaičiuojamas kaip vidutinis valdybos narių moterų ir vyrų santykis. Pavyzdys
(1)Šiltnamio efektą sukeliančių dujų protokolas. GHG Protocol Corporate Accounting and Reporting Standard – Revised Edition. World Resources Institute & World Business Council for Sustainable Development. ↩
(2)Šiltnamio efektą sukeliančių dujų protokolas. GHG Protocol Corporate Accounting and Reporting Standard – Revised Edition. World Resources Institute & World Business Council for Sustainable Development. ↩
(3)SEI ir CCAC (2022). A Practical Guide for Business Air Pollutant Emission Assessment. Stokholmo aplinkos institutas (SEI) ir Klimato ir švaraus oro koalicija (CCAC). ↩
(4)2022 m. balandžio 6 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2022/1288, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/2088 papildomas techniniais reguliavimo standartais, kuriais patikslinamas su reikšmingos žalos nedarymo principu susijusios informacijos turinys ir pateikimas, patikslinamas su tvarumo rodikliais ir neigiamu poveikiu tvarumui susijusios informacijos turinys, metodika ir pateikimas ir su aplinkos ar socialinių ypatumų bei tvarių investicijų tikslų skatinimu susijusios informacijos turinys ir pateikimas ikisutartiniuose dokumentuose, interneto svetainėse ir periodinėse ataskaitose, C/2022/1931, OL L 196, 2022 7 25, p. 1–72. ↩
(5)Pavyzdžiai galėtų būti automobiliai, privatusis sveikatos draudimas, gyvybės draudimas ir sveikatingumo programos. ↩
(6)SBTi taip pat suteikia išteklių MVĮ, kad jos galėtų nustatyti moksliškai pagrįstus uždavinius. ↩
